Nesu didelė TV žiūrėtoja, tačiau vakar prieš išeinant į treniruotę, akys užkliuvo už “Paskutinės instancijos” laidos apie vienos tiek fizinį tiek baisų psichologinį smurtą patyrusios mokinės gyvenimo pabaigą - savižudybę. Kaip emociškai visa situacija turėjo iškankinti šį žmogų, kad jam užteko drąsos tas sekundes ar net minutes laikyti galvą ant bėgių atvažiuojant traukiniui? Vien apie tai pagalvojus, pašiurpsta oda. O gal negalvokime? Gal prisiimkime vaidmenį - jos klasiokų, pedagogų, mokyklų direktorių, policijos abejingumą? Juk taip lengviau.
Mergaitei buvo įvykdytos trys viešos egzekucijos ir begalė dienų persekiojimo už naivų komentarą apie draugės kūno formas. Vėliau jos persekiojimas tapo viso miesto/miestelio jaunimo pagrindiniu pasilinksminimu. Visa tai buvo filmuojama ir dalinama visiems.
O juk Mildos tėvai kreipėsi pagalbos visur, kur tik galėjo. Ėjo šnekėti su klase, kreipėsi į mokytojus, direktorių, bandė pasišnekėti su smurtą Mildos atžvilgiu inicijavusių vaikų tėvais, po sumušimo net kreipėsi į policiją ir visur susidūrė su abejingumu viskam - tiek jų dukrai, tiek pačių žmonių gyvenimui. Advokatai pasakė, kad nepilnamečių dėl šito jie nubaus negalės. O ką ta bauda duotų? Prisiminkime kraupų Vilniaus „Volungės“ pradinėje mokykloje siautėjantį ir savo bendraamžius skriaudžiantį peiliu apsiginklavusį antroką. Daugiausiai kaip jį galėjo nubausti, tai duoti įspėjimą tėvams. Jei situacija pasikartotų, tebūtų antras įspėjimas tėvams. Vėliau gal trečias..
Mano septintokas brolis taip pat turėjo panašių problemų. Kažkoks mažvaikis, kuris galvoja, kad jam leidžiama viskas užlipo jam ant sprando ir dar ėmė kurstyti visą klasę. Mano broliukas netylėjo ir pasiskundė tėvams, šie taip pat nesedėjo rankų sudėję - ėjo pasišnekėti su auklėtoja. Manot, jai tas rūpėjo? Tada sekė pokalbis su direktore. Ir šis nieko gero nedavė. Vėliau dar vienas pokalbis su auklėtoja, kur jiems buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad smurtaujančiam berniukui nieko negali padaryti ar pasakyti, nes direktorei (kuri yra gana svarbi politinė veikėja vienam šiuo metu smarkiai susimovusioj partijoj) labai svarbi to berniuko motina ir ji uždraudė užkabinti “vargšą berniuką”. Še tau, kad nori. Žinoma “meilutis” po tokių padrąsinimų įsijautė ir ėmė naudoti fizinį smurtą. Po ligoninėje užfiksuoto galvos sutrenkimo ir grasinimo direktorei su visa situacija kreiptis į švietimo ministeriją, tas “liūlys” pagaliau buvo nugesintas.
Po velniais, šitokiu abejingumu ir sustabarėjusiais įstatymais, mes tik kurstom tą pyktį esantį paauglių viduje. Paliekama susidoroti su savo problemomis pačiam paaugliui, kuriam tuo metu mokykla atrodo vienintelis gyvenimas. O kai gyvenimą tau paverčia pragaru, iš kurio nėra jokių būdų pabėgti, vienintelė išeitis nesusiformavusiai asmenybei, kuri dar nesupranta mirties amžinumo, yra toji sulyrinta, išaukštinta mirtis.
Ir žinot, kokią išeitį siūlo dėdės viršuje? Štai citata:
“Siūloma įdiegti mokyklose ir jų prieigose specialias apsaugos priemones: vaizdo stebėjimo kameras, aptverti mokyklų teritorijas. Taip pat siūloma parengti ir įgyvendinti priemones, užtikrinančias vaiko apsaugą nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, gaunamo viešojo naudojimo kompiuteriniais tinklais.”
Jaunų šeimų informacijos centro pareiškimas:
“Jaunų šeimų informacijos centras, reaguodamas į Vyriausybės siūlymus, išplatino pranešimą. Jame rašoma: „Visos išvardintos programos, kurias vykdys mokyklos ir kitos institucijos, yra skirtos ne prevencijai, o reakcijai. Visos programos skirtos nusikalsti linkusių vaikų perauklėjimui ar smurto aukų apsaugai, psichologinei pagalbai. Sutinku, tai būtina, bet kur kiti 90 proc. vaikų? O gal jau pripažįstame, kad visi vaikai smurto aukos? Arba nusikalsti linkę? O rūpestis dėl paprastų vaikų auklėjimo perkeltas VIEN tik tėvams. O pabaigoje gražiausia vaikų auklėjimo ir ugdymo priemonė, kurią įgyvendins Vyriausybė, – aptvertos mokyklos ir vaizdo kameros. Teliks pakeisti pavadinimus. Anksčiau tai būtų – Vaikų kolonija, dabar bus Vaikų socializacijos centrai. Panaikinome valstybės sienas juosiančias spygliuotas tvoras, aptversime jomis vaikus nuo gyvenimo“.
Dar siūloma padidinti įvairių psichologų kiekį mokyklose. Tačiau tarkim mano mokykloje esanti psichologė atrodo taip, lyg jai pačiai reiktų nemažai psichoterapijos valandų. Jei iškiltų kokia bėda, niekad net nepamąstyčiau pas ją užeiti. Ir apskritai, nemanau, kad Lietuvos mokyklose psichologais galima pasitikėti. Atrodo lyg jie būtų sukišti į kišenę mokyklos valdžios, kuri visiškai nenori prisiimti papildomų problemų apsaugant vaikus nuo mokyklose vyraujančio smurto.
O ką daryt? Manau visų pirma reiktų panaikinti požiūrį, kad mokytojas yra viršesnis už mokinį. Mokytojo vaidmuo turėtų būti, kaip žmogaus turinčio didelį žinių ir patirties bagažą, o ne represijų vykdytojo. Taigi jau savaime klasėje tvyro slogi įtampa. Pamate šį modelį, vaikai taip pat formuoja ir savo santykius: surandamas atpirkimo ožys, t.y. silpnesnis ir ant jo išliejamos visos blogos emocijos.
OK, pratęsiu ryt, šiek tiek subjuro nuotaika, sunku rašyti :) Šventų Kalėdų jums
Rodyk draugams
